Svarbus atradimas: atrodo, uolų meno kūriniai atsirado ne šiaip sau – svarbus buvo ir garsas

Giliai po žeme tūkstančių metų tylą staiga pertraukia dainuojantis mokslininkas. Jo balsas tarsi pažadina urvo sienas, ir nedidelė erdvė atgyja mūsų protėvių garsais. Tada jis klausosi urvo aido, o jo žibintuvėlio spindulys nuklysta ant senovinių piešinių siena.

Šis primityvus eksperimentas, atliktas prieš kelis dešimtmečius, atvedė prie neįtikėtino atradimo: kad priešistorinis uolų menas, sukurtas prieš 40 000–3000 metų, buvo skirtas ne tik matyti, bet ir girdėti. „Seniausios tapybos vietos turi šį žemą, keistą rezonansą, kur, jei dainuoji, urvas staiga tau atsako“, – sako Rupertas Tillas iš Hudersfildo universiteto Jungtinėje Karalystėje.

Gauti tvirtus mokslinius įrodymus, patvirtinančius šią idėją, nebuvo lengva. Tačiau dabar septynerių metų trukmės tyrimas, skirtas uolų meno vietų akustinėms savybėms visame pasaulyje, tai patvirtino. „Artsoundscapes“ projektas nepalieka abejonių, kad priešistoriniai menininkai sąmoningai tapė vietose, kur aidai, rezonansas ir garso perdavimas sukūrė kitokio pasaulio garso efektus.